Teatro g. 3-10
LT-2001 Vilnius, Lietuva
tel. + 370 5 2791293
mob. + 370 611 23522
faks. + 370 5 2791293
el.paštas: office@gip.lt
 
 
||

Darbdavio ir darbuotojo konkurencijos draudimo sutartis
VŽ Nr. 38, Karjera ir vadyba nr. 8 (5 psl.), Karjera ir vadyba
Laurynas Ščukas

Didėjant verslo rinkos specializacijai bei augant konkurencijai, kvalifikuoti darbuotojai tampa svarbiu veiksniu, darančiu įtaką konkurencijos procesams, o tokių darbuotojų perėjimas dažnai susijęs su dideliais materialiniais bei informacijos nuostoliais. Viena iš praktikoje paplitusių galimybių darbdaviui apsisaugoti nuo didesnių nuostolių – konkurencijos draudimo sutartys.
Konkurencijos draudimo sutarčių tarp darbdavio ir darbuotojo sudarymas nėra tiksliai teisiškai reglamentuotas. Tokių sutarčių Darbo kodeksas nereguliuoja, tad yra spręstinas klausimas, ar galima pagal analogiją taikyti Civilinio kodekso normas, įtvirtinančias konkurencijos draudimą.

Darbo santykiai iš esmės skiriasi nuo civilinių, todėl civilinės teisės normos su darbo santykiais susijusioms sutartims neturėtų būti taikomos mechaniškai, būtina atsižvelgti į darbo įstatymų pradmenis ir prasmę. Be to, pagal analogiją draudžiama taikyti specialiąsias teisės normas. Konkurencijos draudimo sąlygos gali būti įtvirtintos ir pačioje darbo sutartyje, ir sudarant atskirą susitarimą. Bet kuriuo atveju konkurencijos draudimo sutartys iš esmės yra civilinės, todėl joms turi būti taikomos Civilinio kodekso normos.

Dėl teisinio neapibrėžtumo rekomenduotina konkurencijos draudimo sutartį sudaryti atskiru susitarimu ir itin preciziškai formuluoti sutarties sąlygas. Antraip darbdaviui bus sunku remiantis tokia sutartim apginti savo interesus. Įsidėmėtina, jog bet koks konkurencijos ribojimas kartu yra ir teisės laisvai pasirinkti darbą ribojimas, todėl praktikoje konkurencijos draudimo sutartys yra palyginti lengvai nuginčijamos, ir tokiu būdu darbdavio interesai lieka neapsaugoti.

Konkurencijos draudimo sutarties sąlygos
Konkurencijos draudimo sutartyje yra nustatomos sąlygos, ribojančios darbuotojo veiksmų laisvę ir darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, ir nutraukus darbo sutartį. Konkurencijos ribojimas – tai veiksmai, sudarantys kliūčių konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją.

Tačiau ne bet koks konkurencijos ribojimas konkurencijos draudimo sutartyje pripažintinas teisėtu. Konkurencijos ribojimas gali būti apibrėžtas tik konkrečia teritorija ir prekių ar paslaugų rūšimis arba klientų grupe ir teritorija. Vertinant šią nuostatą darbo santykių aspektu, darytina išvada, jog konkurencija gali būti ribojama draudžiant atlikti darbo funkcijas, įskaitant papildomą darbą konkuruojančioje įmonėje, steigti savo įmonę, kuri sudarytų konkurenciją darbdaviui, verstis individualia veikla, dalyvauti konkuruojančios įmonės kito pobūdžio veikloje ir pan. Visais atvejais toks ribojimas turi būti teisėtas, atitikti protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus ir būti adekvatus teikiamai kompensacijai už konkurencijos ribojimą. Konkurencijos draudimo sutartis bus efektyvi darbdavio interesų apsaugos priemonė tik itin tiksliai, išsamiai ir aiškiai sutartyje nurodant, kokie darbuotojo veiksmai laikomi konkurencijos ribojimo pažeidimu.

Konkurencijos draudimo sutartis, skirtingai nei konfidencialumo susitarimas, kuris taip pat yra vienas iš būdų darbdaviui apsisaugoti nuo galimų informacijos ar materialių nuostolių, negali riboti darbuotojo veiklos neapibrėžtą laiką. Konkurencijos draudimo sutartyje negali būti numatyta, jog darbuotojas, nutraukus su juo darbo sutartį, daugiau nei dvejus metus nekonkuruos su darbdaviu. Sutarties nuostata, įtvirtinanti ilgesnį nei dvejų metų terminą, visais atvejais laikytina neteisėta ir pažeidžianti darbuotojo interesus.

Konkurencijos draudimo sutartyje paprastai įtvirtinamos baudos darbuotojui už konkurencijos ribojimo pažeidimus. Tokios baudos turi atitikti protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Visais atvejais baudos dydis turi atitikti konkurencijos ribojimo pažeidimą ir priklausyti nuo darbuotojo pajamų, darbdaviui sutarties sąlygų pažeidimu padarytos žalos, kitų aplinkybių. Praktikoje dažnai būna sunku įrodyti, jog darbuotojas savo veiksmais sudaro konkurenciją darbdaviui. Ši aplinkybė yra svarbi vertinant, ar buvo pažeista konkurencijos draudimo sutartis. Tai turi įrodyti darbdavys.

Kompensacija už konkurencijos ribojimą
Teisė į kompensaciją dėl konkurencijos ribojimo atsiranda nuo konkurencijos draudimo sutarties sudarymo, tačiau teisės atsiradimo momento nereikėtų tapatinti su realiu kompensacijos mokėjimu. Teisės aktuose nėra numatyta, kokia forma turi būti kompensuojama darbuotojui už konkurencijos ribojimą, t.y. šalys gali laisvai pasirinkti kompensacijos mokėjimo formą, tačiau visais atvejais tai negali nepagrįstai bloginti darbuotojo padėties ar kitaip pažeisti jo interesų. Iš principo kompensacija netgi nebūtinai turi būti mokama pinigais, jei pasirinktos kompensavimo priemonės iš esmės yra adekvačios konkurencijos ribojimui. Kartais klaidingai teigiama, jog kompensacija už konkurencijos ribojimą mokama tik po darbo sutarties nutraukimo. Kompensacija gali būti įskaičiuojama į darbuotojui mokamą darbo užmokestį, taip mokant kompensaciją nenutraukus darbo sutarties, tačiau ir šiuo atveju būtina įvertinti, ar toks kompensavimas yra adekvatus konkurencijos ribojimui ir nepažeidžia darbuotojo interesų.

Kompensacijos dydis nustatomas šalių susitarimu ir turi atitikti konkurencijos ribojimo apimtį, kitaip tariant, už konkurencijos ribojimą turi būti atlyginama proporcingai. Be to, kompensacija turėtų užtikrinti bent minimalų darbuotojo gyvenimo lygį. Antraip būtų pažeidžiama darbuotojo teisė į darbą. Apskritai teigtina, kad kompensacija už konkurencijos ribojimą turėtų sudaryti bent pusę darbuotojo buvusio darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip minimalus gyvenimo lygis.
Kompensacija darbuotojui už konkurencijos ribojimą gali būti nemokama, jei darbo sutartis nutraukta dėl darbuotojo kaltės. Taip pat kompensacija nemokama ir gali būti išieškomos sutartyje numatytos baudos, jei darbuotojas nepaiso konkurencijos ribojimo.

Sutarties sąlygų pripažinimas negaliojančiomis
Konkurencijos draudimo sutartims taikytinos visos civilinių sutarčių negaliojimą reglamentuojančios teisės normos. Be to, kadangi konkurencijos draudimo sutartis glaudžiai susijusi su darbo santykiais, yra taikytinas ir specialus konkurencijos draudimo sutarties sąlygų negaliojimo pagrindas – konkurencijos draudimo sutarties sąlyga blogina darbuotojo padėtį. Ar konkreti sąlyga nepagrįstai blogina darbuotojo padėtį ir daro jam didelę žalą, reikėtų spręsti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į konkrečią sutarties sąlygą, darbuotojo kvalifikaciją, įsidarbinimo galimybes, kompensavimo dydį ir kitas svarbias aplinkybes.

Konkurencijos draudimo sąlygą negaliojančia darbuotojo reikalavimu pripažįsta teismas. Šalys ir pačios bet kada gali tarpusavio susitarimu netaikyti kurios nors konkurencijos draudimo sutarties sąlygos. Teismas pripažįsta konkurencijos draudimo sutarties sąlygą negaliojančia, jei ji, atsižvelgiant į darbuotojo teisėtus interesus, darbuotojui daro didelę žalą. Pareigą įrodyti didelę žalą bei interesų teisėtumą turi darbuotojas.

Apskritai konkurencijos draudimo sutartys yra ganėtinai rizikingas būdas darbdaviui apsisaugoti nuo galimų informacijos ir materialinių nuostolių. Kol konkurencijos draudimo sutartys nebus reglamentuotos Darbo kodekse, išliks teisinis neapibrėžtumas, kuris prisideda prie to, kad dažnai tokių sutarčių sąlygos yra pripažįstamos neteisėtomis. Šiandien kur kas patikimesnė ir įmonei ekonomiškai naudingesnė darbdavio interesų gynybos priemonė yra konfidencialumo susitarimai, kurie galėtų bent iš dalies kompensuoti konkurencijos draudimo sutarčių neefektyvumą.

<< grįžti
Legal Disclaimer